Kurie medžiai yra sprinteriai, o kurie – maratonininkai?

Atrodo, ką tik pasodinti medžiai auga lėtai. Kartais net sunku pastebėti, kad per metus jie apskritai kiek paūgėjo. Tačiau tie, kurie bent kartą yra stebėję augančią tuopą, žino – gamta moka ir stebinti.

Jeigu tuopa pakliūva į jai tinkamą dirvą, ji auga beveik neįtikėtinu greičiu. Kai kurie medžiai Lietuvoje per metus gali paaugti net iki 2 metrų. Vos po kelių sezonų jie jau meta šešėlį kiemui, o po dešimtmečio atrodo taip, lyg čia būtų augę visą laiką.

Kol ąžuolas ramiai „kaupia gyvenimo patirtį“ šimtmečiais, kai kurie medžiai gyvena visai kitu tempu – tarsi nuolat dalyvautų gamtos sprinto varžybose.

Jeigu reikėtų rinkti greičiausiai augantį medį Lietuvoje, viena pagrindinių favoričių neabejotinai būtų baltoji tuopa.

Palankiomis sąlygomis ji gali paaugti beveik po 2 metrus per metus. Viena vasara, vienas sezonas – ir medis jau aukštesnis už žmogų. Dar po kelių metų jis gali praaugti ir namo stogą.

Būtent dėl šio augimo greičio tuopos ilgą laiką buvo sodinamos visur: miestų gatvėse, parkuose, kiemuose, prie daugiabučių. Kai reikėdavo greitai sukurti pavėsį ir žalumą, geresnio varianto beveik nebūdavo.

Tiesa, miškininkai šio medžio nemėgsta. Užaugusi tuopa greitai nustelbia aplinkinius medžius, atima šviesą ir erdvę. Kitaip tariant, gamtoje ji elgiasi kaip tikra dominuojanti žvaigždė.

Dar vienas Lietuvos augimo rekordininkas – gluosnis.

Tie didžiuliai gluosniai prie upių ir ežerų dažnai atrodo melancholiški, šiek tiek paslaptingi ir labai fotogeniški. Tačiau įdomiausia ne jų išvaizda, o gebėjimas augti.

Kartais atrodo, kad gluosniui beveik nereikia jokių pastangų išgyventi. Net nulaužta šaka drėgnoje vietoje gali įsišaknyti ir pradėti naują gyvenimą. Kitaip tariant, medis gali „atsinaujinti“ beveik iš atsitiktinumo.

Gamta kartais tikrai turi savotišką humoro jausmą.

Beržas Lietuvoje turi beveik pagrindinio herojaus statusą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo kuklus ir ramus, tačiau iš tiesų beržas yra vienas greičiausiai augančių vietinių medžių.

Po gaisrų ar miško kirtimų būtent beržai pirmieji užima laisvas teritorijas. Miškininkai juos net vadina sprinteriais – kol kiti dar tik „svarsto“, ar verta čia augti, jie užima laisvą vietą.

Ir čia prasideda vienas įdomiausių gamtos paradoksų.

Tie medžiai, kurie auga sparčiausiai, dažniausiai negyvena labai ilgai. O lėčiausiai augantys tampa tikrais gamtos veteranais.

Tuopa žaibiškai stiebiasi į viršų, beržas greitai užkariauja naujas teritorijas, tačiau būtent ąžuolas gali gyventi ilgiau nei tūkstantį metų.

Legendinis Stelmužės ąžuolas skaičiuoja maždaug pusantro tūkstančio metų.

Atrodytų logiška manyti, kad greičiausiai augantys medžiai turėtų būti ir aukščiausi. Tačiau realybė kitokia.

Vienas aukščiausių Lietuvos medžių – europinis maumedis Dzūkijoje, siekiantis daugiau nei 45 metrų aukštį. Tai maždaug 15 aukštų pastato dydis arba beveik pusė Vilniaus televizijos bokšto.

Ir čia slypi dar vienas netikėtas faktas: maumedis yra spygliuotis, kuris meta spyglius.

Taip, egzistuoja medis, kuris atrodo lyg pats negalėtų apsispręsti – būti egle ar lapuočiu.

Pastaraisiais metais Lietuvoje vis daugiau dėmesio sulaukia ir paulovnija, dar vadinama deguonies medžiu.

Ji atrodo egzotiškai: milžiniški lapai, itin spartus augimas ir beveik tropinė išvaizda. Kai kuriose pasaulio šalyse paulovnijos per metus paauga net kelis metrus.

Tiesa, Lietuvoje viskas kur kas sudėtingiau. Mūsų klimatas šiam medžiui vis dar yra rimtas išbandymas.

Atsakymas gana paprastas.

Greitai augantys medžiai renkasi vieną strategiją – kuo greičiau pasiekti saulę, užimti vietą ir aplenkti konkurentus. Tuo metu lėčiau augantys investuoja į tvirtesnę medieną, atsparumą ir ilgaamžiškumą.

Iš esmės gamtoje vyksta tas pats, kas ir gyvenime: vieni renkasi sprintą, kiti – maratoną.

O kažkur tarp jų tyliai stovi beržas – kuklus, ramus, bet kažkodėl beveik visur pirmas.