Ką apie Lietuvos miestų medžius atskleidžia Nacionalinė miškų inventorizacija?
Lietuvos žaliasis rūbas – tai ne tik miškai. Miestų ir gyvenviečių medžiai taip pat yra svarbi žaliosios infrastruktūros dalis. Jie vėsina įkaitusias gatves, gerina oro kokybę, kaupia anglį, mažina triukšmą ir suteikia buveines daugybei gyvų organizmų. Brandūs medžiai kuria aplinką, kurioje gyvename, dirbame ir ilsimės.
Tačiau kaip keičiasi miestų medžiai? Ar jų tikrai daugėja? Ir ar didesnis medžių skaičius visada reiškia sveikesnius ir vertingesnius želdynus?
Į šiuos klausimus padeda atsakyti Nacionalinė miškų inventorizacija (NMI). Nors jos pagrindinis tikslas – stebėti Lietuvos miškų būklę, nuo 2012 metų medžių apskaita vykdoma visoje šalies teritorijoje. Todėl reguliariai vertinami ne tik miškai, bet ir miestų parkai, skverai, gatvių želdiniai, sodybos, pakelės bei kitos teritorijos. Šiuo metu visoje Lietuvoje nuolat stebima daugiau kaip 16 tūkst. apskaitos plotelių (barelių).
Medžių miestuose daugėja
Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenys rodo aiškią tendenciją – per dešimtmetį vidutinis medžių tūris užstatytose teritorijose padidėjo nuo 20,2 iki 22,6 m³/ha. Tai reiškia, kad Lietuvos miestai ir gyvenvietės tampa vis žalesni.
Vis dėlto miestų želdynai savo gausa vis dar gerokai nusileidžia miškams – vidutinis medžių tūris užstatytose teritorijose išlieka maždaug penkiolika kartų mažesnis nei miško žemėje.
Svarbu ir tai, kad medžių kiekis augo nepaisant nuolatinio jų šalinimo. Kitaip tariant, naujai augantys ir pasodinami medžiai kol kas kompensuoja didelę dalį prarastų želdinių.
Tačiau medžių struktūra keičiasi
Vien bendras medžių kiekis neatskleidžia tikrosios želdynų būklės. NMI duomenys rodo kitą svarbią tendenciją – miestuose daugėja jaunesnių medžių, o brandžių ir stambių medžių palaipsniui mažėja. Per pastarąjį dešimtmetį vidutinis medžių amžius sumažėjo nuo 46 iki 32 metų.
Šie pokyčiai pirmiausia siejami su brandžių medžių šalinimu. Nors jų vietoje sodinami nauji medžiai, prireikia ne vieno dešimtmečio, kol jie gali atlikti tas pačias ekologines funkcijas.
Svarbu suprasti, kad vienas brandus medis nėra lygiavertis vienam ką tik pasodintam medžiui. Dideli medžiai sukaupia gerokai daugiau anglies, suteikia daugiau pavėsio, efektyviau mažina vasaros karštį, geriau sulaiko lietaus vandenį ir sudaro buveines daugybei paukščių, vabzdžių, kerpių bei grybų rūšių.
Todėl naujų medžių sodinimas yra būtinas, tačiau jis negali greitai kompensuoti prarastų dešimtmečius augusių medžių vertės.
„Dažnai sutelkiamas dėmesys į naujai pasodintų medžių skaičių, tačiau ne mažiau svarbi yra bendra medyno struktūros kaita. Nors užstatytose teritorijose medžių daugėja, stambių ir brandžių egzempliorių mažėja. Tai rodo, kad ilgalaikiam tvarumui užtikrinti neužtenka tik naujų želdynų – būtina prioritetą teikti esamų brandžių medžių išsaugojimui“, – sako VMT Nacionalinės miškų inventorizacijos skyriaus vedėjas Gintaras Kulbokas
Miestų medžiai skiriasi nuo miškų
Miestų ir gyvenviečių želdiniai skiriasi ne tik medžių amžiumi, bet ir rūšine sudėtimi. Čia gerokai daugiau liepų, klevų, ąžuolų, gluosnių, tuopų, maumedžių ir kitų rūšių, kurios parenkamos atsižvelgiant į atsparumą miesto aplinkai, dekoratyvumą, pavėsio formavimą bei kraštovaizdžio poreikius.
Tuo tarpu Lietuvos miškuose dominuoja pušys, eglės, beržai, todėl jų rūšinė sudėtis yra visai kitokia.
Šie skirtumai natūralūs – miškai pirmiausia yra natūralios arba daugiatiksliam ūkininkavimui skirtos ekosistemos, o miestų medžiai tampa kasdienės gyvenamosios aplinkos dalimi, kur svarbios ne tik ekologinės, bet ir socialinės, rekreacinės bei estetinės funkcijos.
Ką tai reiškia ateičiai?
Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenys rodo, kad miestų želdynų kokybę lemia ne tik pasodinamų medžių skaičius, bet ir gebėjimas išsaugoti brandžius medžius. Šį požiūrį atspindi ir iniciatyva „Milijonas medžių Lietuvai“. Tik derindami naujų medžių sodinimą ir brandžių želdinių išsaugojimą galėsime kurti sveikesnius ir klimato kaitai atsparesnius Lietuvos miestus.