„Mano gyvenimas apvirto aukštyn kojom, kai pirmąkart pamačiau Tave“

Tai turėjo būti paprasta meilės istorija: jis pamato ją ir, tarsi trenkus perkūnui, jo gyvenimas apsiverčia 180 laipsnių kampu. Tačiau šįkart viskas nutiko kiek kitaip.

Jis – Giris Auga. Taip, vardas neįprastas. Ypač matematikos mokytojui, neseniai pradėjusiam dirbti vienoje Lietuvos mokyklų.

Giris papasakojo savo istoriją, kuri mus įkvėpė dideliam tikslui – per keletą metų pasodinti vieną milijoną medžių visoje Lietuvoje: miestų ir miestelių parkuose, skveruose, upių pakrantėse, šalia mokyklų ir gyvenamųjų namų – kad mus kasdien suptų žalia spalva ir gyvybė, kad būtų smagiau gyventi.

“Nebuvo jokios ypatingos progos, jokio didelio plano ar iš anksto apgalvotos idėjos. Aš tiesiog  atsidūriau vietoje, kur žmonės sodino medžius. Kaip ir daugelis – atėjau „padėti“, daugiau iš smalsumo ir noro nuveikti kažką įdomesnio.

Ir tada man į rankas padavė Tave – mažą pušies sodinuką. Pirmas jausmas buvo keistas. Atrodė – kas čia tokio? Plonas stiebelis, keli spygliukai, šaknys vos laikėsi žemės grumste. Jei atvirai – net šiek tiek juokinga, kad iš tokio daikčiuko galima tikėtis kažko didelio, didingo. Bet tuomet viskas aplink tarsi sustojo. Pradėjau žiūrėti atidžiau. Ir pajutau keistai švelnų jausmą – kažkas viduje pasikeitė, ištirpo.

Mintyse mačiau Tave kasdien augančią vis didesne ir stipresne. Įsivaizdavau žalias lajas ir tai, kuo  kažkada tapsi. Kad Tu dar nesi medis, esi tik pradžia.

Ir pirmą kartą gyvenime taip aiškiai suvokiau, kad medis nėra „duotybė“. Jis neatsiranda savaime. Kažkas jį pasodina. Kažkas suteikia jam šansą augti.

Aplink žmonės kalbėjo, juokėsi, kažkas rodė, kaip laikyti sodinuką, kaip įstatyti į žemę, kaip užspausti. Paprasti dalykai, kurių anksčiau net nebūčiau sureikšminęs. Anksčiau eidavau per naujus rajonus ir galvodavau – gražu, tvarkinga. Dabar pradėjau matyti, kad daug kur trūksta medžių ir žalumos. Trūksta jausmo, kad vieta gyva. Kad ji turi laiką, istoriją, augimą. Kad jeigu medžių čia nėra šiandien, jų nebus ir rytoj. Nebent pradėsime sodinti dabar.

Todėl šiuo jausmu nusprendžiau pasidalinti su visais. Taip pat apie jį papasakoti savo mokyklos vaikams – galbūt jų jaunas širdeles uždegs noras pasodinti savo medį. Noriu, kad jie savo rankose palaikytų tą mažą sodinuką, sužinotų kaip jį sodinti, matyti kaip jis auga ir tampa dideliu. O po daugelio metų jį susirasti ir parodyti savo vaikams ir anūkams. Ir pasakyti – „aš jį sodinau“.

Mano gyvenimas nepasikeitė per vieną dieną. Bet pasikeitė požiūris. Dabar matau ne tik tai, kas yra. Matau ir tai, kas užaugs”.